• 2001 m. vasario 2 d
  • #1
ĮJUNGTA ĮJUNGTA H

hil1717

TCS narys
Kačiukas
Prisijungė
2001 m. vasario 2 d
Žinutės
14
Purraise
Mano vaikinas ir aš turime mažą siamo mergaitę. Jai beveik metukai ir ji puiki asmenybė. Kai pirmą kartą ją susilaukėme, mano vaikinas visada buvo tas, kuris su ja žaisdavo (per šiurkščiai), jie vienas paskui kitą bėgiodavo po namus, smagiai leisdami laiką. Aš visada buvau ta, pas kurią ji ateidavo, kai baigdavo žaisti ir norėjo prisiglausti. Kai ji tapo vyresnė ir didesnė (jos įkandimai ir įbrėžimai skaudėjo labiau), mano vaikinui nebepatiko jų santykiai „tik žaisti“. Jis norėjo ją apkabinti ir prisiglausti, bet ji to nenorėjo. Manau, kad ji mano, kad jis yra tik didelis žaislas, su kuriuo ji gali kąsti, kasytis ir grumtis, kai tik panorės, ir aš esu ta, kuri sulaukia jos meilės. Žinau, kad mano vaikinui liūdna, kad jis net negali jos pakelti, kol ji nesikrapšto nagų ir neverkia, tarsi jis ją skaudintų ar pan. Tam tikra prasme manau, kad jis privertė ją taip pasielgti su juo... tuo metu jis to nesuvokė, bet per daug šiurkščiai su ja žaidė kaip kačiukas, o dabar, kai ji jį pamato, ji visada pasiruošusi kovoms. Žinau, kad ji mano, kad tik žaidžia, bet ji tiesiogine prasme pribėgs prie jo ir puls jam į ranką, praėjusią naktį trenkė jam į veidą išskėtusi nagus. Mes žinome, kad neturėtumėte naudoti jokių fizinių bausmių ar net šaukti ant kačių. Ką galime padaryti, kad ji suprastų, jog toks elgesys nepriimtinas?